Ir kaip vaikystėje aš nuraustu kai tu man pradedi kažką sakyti..
Ir kaip vaikystėje žaidžiam žvilgsnių karą, nes aš tiesiog negaliu į tave nežiūrėti..
Ir kaip vaikystėje juokiamės iš kvailiausių dalykų..
Ir kaip vaikystėje atsisveikinimai užtrunka iki valandos ar daugiau, nes taip dar reikia pabūti..
Ir kaip vaikystėje apsikabinimas yra tikras, o ne todėl, kad reikia..
Ir kaip vaikystėje prieš užmiegant galvoju kokia nuostabi diena buvo vien tik dėl tavęs..
Ir kaip vaikystėje man sukasi galva apie tave pagalvojus..
Ir kaip vaikystėje aš tiesiog pamirštu valgyt, nes man tiesiog nereikia..
Ir kaip vaikystėje visos problemos atrodo tokios laikinos ir paprastos vien todėl, kad jaučiuosi už tavęs kaip už sienos..
Ir kaip vaikystėje aš vėl tikiu, kad pasaulyje yra tiek nuostabių dalykų

Tik visiškai ne kaip vaikystėje suprantu, kad vaikystė toks laikinas dalykas..

Vyras (sutuoktinis)- tai žieduotas vyriškos lyties individas. Kiekvienas vyriškos lyties padaras, esantis laisvėje, potencialiai gali tapti vyru  (sutuoktiniu). Neblogai apsipranta nelaisvėje. Pats nesidaugina, bet esant palankioms sąlygoms gali prie to prisidėti. Papuolę į namų sąlygas iš karto pradeda ieškoti bliūdelio, lovos ir televizoriaus pultelio. Jų prigimtis toli gražu nėra ideali, todėl jiems būtina ypatinga priežiūra, nes išleisti pasivaikščioti vieni ne visada gali rasti kelią namo , kuo naudojais kai kurios ne visai sąmoningos moteriškės.

Kai kurios mano, kad įkištas į palankią aplinką, vyras tampa ramus. Pavojinga klaida! Jeigu iš tiesų būtų taip, vyrų laikymo procesas jau seniai nebūtų toks pavojingas, sudėtingas ir nedėkingas reikalas, koks yra dabar.

Dresiravimas

Įsigijus vyrą, būtina tuojau pat užsiimti jo dresiravimu. Prisiminkite, kad nedresiruotas vyras pavojingas ir aplinkiniams, ir jums. Nors yra nuomonė, kad vyrai iš prigimties myli laisvę, tačiau įrodyta, kad bet koks, net ir pats kvailiausias bei užsispyręs, pasiduoda dresūrai. Tereikia tik apsišarvuoti kantrybe ir reguliariai pašerti.
Kaip ir šunis, vyrus reikia pradėti dresuoti nuo paprasčiausių komandų: “sėsk”, “gulk”, “šalia”, “balsas”. Tačiau komandas reikia pasakyti ne įsakmiu tonu, bet švelniai:
“Mielasis, sėsk, leisk tavimi pasidžiaugti”
“Gulk, brangusis, juk tu pavargai”
“Man taip patinka kai tu eini šalia manęs”
“Pasakyk ką nors, aš dievinu tavo balsą”
Teisingą komandos įvykdymą nepamirškite pastiprinti arba glamone, arba maistu, kad susidarytų tvirtas sąlyginis refleksas. Tik įsitikinusios, kad vyras gerai išmoko ir tiksliai vykdo šias paprastutes komandas, pradėkite mokyti sudėtingesnių: “nueik” , “atnešk” , “sutvarkyk” , “nupirk man”, “atiduok atlyginimą”, “padėk mano mamai” ir kitų.
Atminkite, kad tarp šunų ir vyrų dresiravimo yra vienas esminis skirtumas: jeigu vienas iš šuns dresiravimo tikslų yra išmokyti jį pulti prie grobio, tai vienas iš pagrindinių vyrų dresiravimo tikslų, atvirkščiai, yra atpratinti jį pulti prie kitų moterų.

P.S. viskas parašyta juoko forma, tad prašau be pykčių ir nervų ;) Gražaus Jums sekmadienio..

Amerikietis milijonierius ilsėjosi mažame Meksikos pakrantės miestelyje ant jūros kranto, kai mažu laiveliu priplaukė meksikietis žvejas. Laivelyje buvo sužvejoti keletas didžiulių tunų. Amerikietis pagyrė meksikietį, kad šis sugavo tokias puikias žuvis, ir klausia:
- Kiek laiko užtrunka jas pagauti?
- Visai neilgai, - atsako šis.
Tuomet amerikietis klausia, kodėl jis nežvejojo ilgiau ir nepagavo dar daugiau žuvies.
Meksikietis atsako, kad sugautos žuvies visai pakaks jo šeimos poreikiams patenkinti.
- O ką tuomet veiki likusį laiką?

- O kiek laiko visa tai užtruktų? - klausia meksikietis.
- 15-20 metu.
- O kas tada?

Amerikietis nusijuokė ir sako:

- Milijonieriumi? O tada ką?

Priešistorė. Mano nuomone šiuolaikinis pasaulis yra be proto greitas. Vis kažkur skubam, bėgam, lekiam, o kai sustojam ir apsidairom kartais imi ir supranti žmogus, kad niekur tu nenuskubėjai, o bebėgdamas ėmei ir praleidai daugybę nuostabių smulkmenų.
Taigi mažiau šnekų daugiau darbų.. Pagalvojau aš ir išjungiau savo mobilų telefoną, visą dieną nesinaudojau internetu ( taip taip, jokio facebook, skype ir visko kitko)..Tad galima sakyti ėmiau ir dingau nuo šio mažo pasaulėlio.
O kas toliau? Gerai, įvertinam situaciją: esu viena namie(ir taip bus iki pirmadienio), esu atsiribojus nuo išorinio pasaulio, turiu daug filmų, kuriuos įsirašydavau ir vis žadėdavau KAŽKADA pasižiūrėti, maisto užtektų ir penkiems žmonėms ir tai valgant kiekvienam kaip už du(čia jau mamos nuopelnas) ir man darosi velniškai nuobodu.
Įvykių seka. Pavalgius be proto sočius pusryčius, buvo peržiūrėtas filmas, vėliau sutvarkyti namai, vėl filmas, pamąstymai, kad namuose yra be proto tylu, pietūs, ir vėl filmas..skambutis į duris, pašnekesys su kaimynu, vėliau grumtynės su pačia savim stengiantis neįsijungti facebook, ir dar vienas filmas, nusivylimas televizijos programa, nes padariau išvadą, kad televizorius nieko gero nerodo, bet palikau įjunktą, kad tik kas nors šnekėtų, galiausiai prisijungiau čia, nes pajaučiau be proto didelį norą ką nors kam nors pasakyti.
Išvados. pasakymas, kad šiais laikas ne galima tverti nė dienos be facebook yra totalus melas, kol kas man sekasi nors ir reikia didelių pastangų, pasirodo aš neapkenčiu tylos ir man būtina su kuo nors šnekėti, nes kitaip pradedu šnekėti su savo atvaizdu veidrodyje kas turbūt nėra gerai, namų tvarkymas nuteikia teigiamai, ryt reikės skaityti knygą, nes jau nuo filmų žiūrėjimo skauda akis.
P.S. taigi galima sakyti, kad atgyvenau vieną dieną be žmonių ir išorinio pasaulio, sėkmės ir stiprybės man, liko dar dvi.
Gražaus Jums penktadienio vakaro..

Mielieji, kiek kartų teko rinktis tarp širdies ir proto balso?

Rėkiau, kiek tik galėjau, netikėjau kiek tik įstengiau, vengiau kaip tik išmaniau ir kas iš to, vis tiek mane pagavo, tas kvailas jausmas, jausmas, kurį dabar keikiu taip baisiai kaip tik moku ir tokiais baisias žodžiais kokiais tik žinau..ir kas iš to.. geriau ar bent jau normaliai aš nuo to nesijaučiu..deja..
taip, taip, žinau, praeis..po velniais, žinau, kad praeis, bet man nusispjaut į tai, skauda, oi kaip skauda tai dabar, o ne “po to”, DABAR, o ne vėliau..prakeikiu save pačią už tą kvailą naivumą ir patiklumą, už mąstymą, kad žmogus negali būti toks blogas, kad sugebėtų taip skaudinti..

Negi taip skauda visiem? Jei taip blogai būna po to ar verta kankintis ar verta kankinti kitą žmogų? Žmonės kur Jūsų sąžinė?

O pikčiausia ir yra tas, kad nieko negaliu kaltinti.. čia buvo tik mano pasirinkimas, mano noras, mano svajonės, po galais mano gyvenimas, kurį eilinį kartą darau žymiai sudėtingesnį dėl man pačiai kol kas nežinomų priežasčių..
Daugiau niekada, prisiekiu pačiai sau ir viešai internetinėj erdvėj daugiau NIEKADA nepateiksiu savo širdies kaip pagrindinio patiekalo jausmų karuselėje ant auksinio padėklo..bent jau pasistengsiu uždengti ją dangčiu..

Ir visgi, mylėkit jei turit ką mylėt, saugokit ir branginkit tą jausmą, stenkitės juo nenusivilti, ir svarbiausia raskit tą žmogų, kuris Jūsų pastangas vertins..
Gražios ir ramios Jums ketvirtadienio nakties.

Atsiprašau už tai, kad su Tavimi susipažinau..
Atsiprašau už tai, kad Tavimi patikėjau..
Atsiprašau, kad kai skaudinai aš tylėjau..
Atsiprašau už tai, kad virpėdavau nuo Tavo prisilietimų ir žodžių..
Atsiprašau, už tai kad nemačiau tai ką matė kiti ir kad netikėjau savo draugais, kai jie sakė “bėk!!”..
Atsiprašau, kad buvai kiaulė..
Galiausiai atleisk man, kad mane palikai..
Atsiprašau, kad supratęs savo klaidą dabar man nuolat skambini..
Atsiprašau, kad Tavimi tiesiog netikiu..
Atsiprašau už tai, kad niekada pas Tave negrįšiu..
Atleisk, kad pagaliau Tu buvai pirmas, kuris sudaužė man širdį..
Atsiprašau už viską viską..
Atleisk, kad man nereikia nė vieno Tavo atsiprašymo, nes Tu jau BUVAI..O aš ESU..

Kaip ir prieš Kalėdas ar šiaip reikšmingesnes ir didesnes šventes, ypač dar kai papildomai laisvų dienų atsiranda, žmones apima keista panika. Masinis gripas. Todėl turbūt nesuklysiu galvodama, kad šiandien o gal jau ir visą savaite populiariausias klausimas yra:” tai kur Jonines švęsi?”

Mielieji, negi taip svarbu kur? o su kuo švęsi, argi nereikėtų paklausti?

Aš suprantu laužas, ežeras, o gal net jei pasiseka pirtis, nepamirškim ir paprastų ir įprastų vietų kaip butas ar nuosavas namas, o taip pat kavinė ar tiesiog ratelis žmonių įsitaisę kur vietos rado, visa tai smagu. Jauku, miela ir visiškai suprantama. Tačiau argi smagu kai apsidairai ir supranti, kad tu nepažįsti tų žmonių? Argi svarbu, kad galėsi girtis, jog, kad atšvęstum Jonines trenkeisi per puse Lietuvos vien tam, kad prie laužo sėdėtum su svetimais?

Mielieji, prašau prisiminkit, kad visais laikais ne kiekybė, o kokybė buvo labiausiai vertinama.

Ir tas paparčio žiedas.. Ech žiedas augalo, kuris niekada nežydi. Ieškojimas jo vien tam, kad būtų smagu, kad susiglaudus būtų drąsiau po mišką vaikščioti, kad susikabinus už rankų su mylimu ir pasilenkus prie paparčio ištiktu Ta nuostabi akimirka.

Na tai dabar prisipažinkit, kas dar ieško to paparčio žiedo? :)
Mielieji, prašau supraskit, nemokau aš Jus kaip reikia švęsti, nes kiekvienam savo. Tiesiog dabar sėdėdama keliu žalios arbatos puodelį linkėdama, kad patikėtumėt stebuklais. Keliu puodelį, už tai, kad turėtumėt už ne bet ką ir ne su bet kuo pakelti Joninių bokalą. svarbiausia turėti su kuo tą taurę pakelti, kad norėtum išgerti kažkam gero palinkėdamas, o ne vien pilti kaip į kiaurą maišą. Gal svarbiau, kad sėdėtum prie bendro stalo su tuo, kuris paskui tavęs neišduotų, neišjuoktų, nepažemintų, nebandytų sumurkdyti į purvą..Ir tai tinka visom šventėm.

Taigi už ne bet ką ir ne su bet kuo

Gražaus Jums trečiadienio vakaro ;)

Ir visiškai nieko neturiu ką pasakyti. tuščia tuščia.. ir neprievartausiu savęs versdama save galvoti, kai kūnas rėkte rėkia ir prašo to nedaryti. ir nedarysiu. o va taip sau. šiaip sau.. nes man tuščia ir gera.. nes kartais tiesiog nieko nereikia daryti. kartais vietoje tūkstančio žingsnių užtenka vienintelio žingsnelio, kad pamatytum ko nematę, vietoje tuščių kalbų užtenka paprasto tylėjimo, kad išgirstume kito širdį, vietoje 5val. praleistų virtuvėje ruošiant maistą, pakanka ir pusfabrikačių, tačiau pateiktų su meile ir valgant dalinantis viena lėkšte. vietoje daug užtenka mažai, vietoje labai, pasilikime prie pakankamai ir savaime gausis labai..nes kai iš širdies duodi į širdį ir pataiko.

gražaus sekmadienio vakaro..

gal diena ir ne pati gražiausiai, tačiau pavasarį galima jausti net ir pro uždarytą langą ir storiausias užuolaidas. o ypač tai jaučiasi vakarais. nors ir dabar sėdėdama mieste, ant suoliuko, teko gerokai pavargti kol radau laisvą ir aplink būtų ganėtinai ramu, pavasario skleidžiamus kerus galima tiesiog peiliu pjauti ir įsidėjus į lėkštę dalintis su kitu, aišku jei turi su kuo dalintis.

jau taip tas mano gyvenimas susidėliojo, kad turiu nelabai kokį malonumą gyventi prie vaikų darželio. dieną nenutylantys vaikų balsai, kurie skelbia apie keisčiausius žaidimus. visokias bangas, o mirtis tuose žaidimuose tokia natūrali ir neišvengiama, kad vaikai sunerimsta kai kas nors žaidimo pabaigoje lieka gyvas. na gal ir paburbėsiu kaip sena močiutė, tačiau mūsų laikas žaidimai buvo gražesni ir bent turėjo kažkokia suprantam prasmę ar reikšmę. na bet ne apie tai.. o jei galvojate, kad kai vaikus iš darželio pasiima tėvai, nenaudojamos supinės atrodo kaip griaučiai, o pavėsinės lieka tuščios ir niūrios, tai, mielieji, turiu jus nuvilti. va tada ir prasideda pavasario trofika.

jie tyliai suneria iš kampų į apmirusias pavėsines, pradžiai dar pasisupa ant girgždančių supinių, po to trofikos apimti patraukia į tamsiausią pavėsinės kampą ir tada tik gali girdėti kikenimą..kartais kai stiprioji lytis nori parodyti savo vyrišką jėgą dažnai nukenčia darželio inventorius, bet nieko čia nepadarysi. tai sukelia tik dar didesnę kikenimo bangą ir neretai susižavėjimo aiktelėjimą. ir taip metai iš metų. keičiasi laikai, žmonės, o gal tiksliau ištisos kartos, ir viskas sukasi ratu. tas pats. tik pavėsinių suoliukas, gali pasakyti kiek būtą pirmųjų bučinių, pasiūlymų draugauti, na ir išsiskyrimų..bet čia tik pavėsinės suoliukas žino, visas pavasario daromas niekšybes..